MUZIKA, AKUSTIKA IR AURALINĖ ARCHITEKTŪRA

Emocinė komunikacija

Žmonės yra labai emocionalios bū­tybės. Net­ patys racionaliausi džiaugiasi, jaudinasi, verkia, juokiasi, kažko nori ir kažko bijo. Emocija - tai kūno būsena, kuri išsivystė žinduolių evoliucijoje kaip tinkamiausias organizmo pasiruošimas atitinkamai veiklai (kovoti, pabėgti, žaisti ar mylėtis) reaguojant į specifinę gyvybiškai svarbią situaciją. Besikeičiantis emocijų kokteilis, kurio komponentai sumaišomi įvairiomis proporcijomis, gyveni­mą daro prasmingu ir reikšmingu. Emociniai poreikiai yra svarbiausi stimulai.

Socialiniame gyvenime ne tik savo, bet ir kitų žmonių emocijos, turi didelę reikšme, kaip svarbus signalai iš aplinkos, ir elgesio suderinimo priemonės. Ge­bėjimą pasidalinti emocijomis žinduoliai tobulino milijonus metų. Žmonių emocinėje komunikacijoje tam gali būti naudojami ir gestai, ir žvilgsniai, ir kvapai, ir garsai. Garsai iš aplinkos veikia emocinę būseną, priklausomai nuo to, ar garsinai signalai pasąmonėje atpažįstami kaip realybės atstovai, bei nuo to, ar ši realybė turi šiam organizmui emocinę reikšmę.

Gyvas garsas

Mūsų gyvenamoji erdvė pripildyta milijardų iš skirtingų šaltinių sklindančių vibracijų terpių, kurios patenka į kiekvieną kūno ląstelę ir tiesiogiai veikia šiose ląstelėse vykstančius procesus. Kaip ne visi saulės spinduliai (elektromagnetinės bangos) "matomi" kaip šviesa, taip ir ne visos vibracijos (mechaninės bangos) "girdimos" kaip garsai. Vibracinis laukas yra išskirtinai svarbus, visame jo spektre, nepriklausomai nuo to, ar ką nors girdime, ar atrodo, kad aplinkui tyla.

Bet kuris natūralus garsas turi labai sudėtingą struktūrą, kurios elementai (harmonikos) prasideda nuo pagrindinio tono (žemiausio dažnio), ir kartotiniais dažniais nueina į begalinę aukštumą. Atskirų harmoninių sudedamųjų intensyvumas visada skirtingas, priklausomai nuo šaltinio rezonansų. 

Žmogaus kūno nuosavos vibracijos tiesiogiai priklauso nuo jo emocinės būsenos, ir tai tiesiogiai veikia balso tembrą ir dinamiką. Tokiu būdu balsas (kaip ir muzikinis instrumentas atlikėjo rankose) išoriniam pasauliui išduoda žmogaus jausmus, tikrus ar gerai imituojamus.

Muzika vadiname specialiai generuojamą, tam tikru būdu organizuotą garsą, skirtą daryti tikslingą poveikį klausytojui, tenkinant jo emocinius poreikius ir harmonizuojant santykius su aplinka. Tai gali būti vaikus raminančios lopšinės, bendražygius vienijantys maršai, mylimuosius jaudinančios meilės dainos, suteikianti adrenalino išdykaujančiam jaunimui elektroninė kakofonija. Klausytojai į šiuos specialiai generuojamus garsus reaguoja savo emocijomis, arba ne. Jeigu ne - emocinė komunikacija nevyksta, muzikos nėra, yra tik garsas, gal labai panašus į muziką. Toks "nesusipratimas" gali atsitikti dėl įvairių priežasčių.

Kol neegzistavo techninių garso transliacijos, įrašymo ir atkūrimo priemonių, muzikos buvo klausomasi emocinėje sąveikoje su atlikėju, čia ir dabar. Gyvai atliekamos muzikos garsas atspindi muzikanto būseną ir atstovauja kompozitoriaus emocinę idėją, vienaip ar kitaip interpretuojamą. Jos poveikis priklauso ne tiek nuo garsumo lygio, kiek nuo signalo emocinės reikšmės. XX amžiuje neatsiejama gyvenimo dalimi tapo radijas ir gramofonai, stiprintuvai ir garsiakalbiai. Kartu su galimybėmis atsirado ir iššūkių.

Įrašų atkūrimas 

Atkuriama iš įrašų muzika - tai jau nebe realybė, o emocionaliai reikšmingos situacijos garsinių požymių imitacija, daugiau ar mažiau įtikinama. Jei garsas praranda privalomas harmonikas, ar atsiranda harmonikų, kurių neturėtų būti (aparatūros sukurti iškraipymai), ar tas pats signalas skleidžiamas iš dviejų skirtingų šaltinių (gamtoje ne tik namų kino, bet ir paprasto stereo neegzistuoja) - pasąmonė atmeta tokią muziką kaip apgavystę. Ji nejaudina. Greičiau vargina.

Kad įvyktų emocinė komunikacija, įrašų klausytojai turi jausti (būtent jausti, o ne tik "žinoti"), kad tikrai vyksta kažkas jiems emocionaliai reikšmingo. Naudojant analoginius garso įrašymo būdus, ant vinilo ar magnetinės juostos, natūrali garso prigimtis dar buvo atpažįstama, nors ir su pastebimais iškraipymais. Per 80-uosius atsirado mažos raiškos skaitmeniniai įrašai, kurie tapo įrodymu, girdėjimas ir tikėjimas - tai nėra tas pats. Jie skambėjo labai švariai, bet dažnai neturėjo nei skonio, nei kvapo. Pakankamai aukštos raiškos skaitmeniniai formatai atsirado tik XXI amžiuje, jie jau leido, iš principo, pakankamai gerai įrašyti ir atkurti muziką. Deja, MP3 epochos sunkus paveldas dar slegia. Rinkoje gausu kaip įrašų, taip ir jiems atitinkančių techninių priemonių, kurios niekaip negali atkurti muzikos emocinio turinio. Geriausiu atveju - jos leidžia prisiminti šį turinį, kaip jis paveikė kažkada gyvai, ar klausant turiningesniame variante, pavyzdžiui, iš vinilo plokštelės.

Emociniam muzikos poveikiui, apart garso tikroviškumo, gali būti reikšmingi ir kiti galimos realybės požymiai, kuriuos smegenys pripaišo iš atminties - pažįstama melodija ir su ja susijusios asociacijos, įprastas ritmas, adekvati dinamika ir mikrodinamika, atitinkamas tembras. Seni, daug kartų girdėti įrašai ir gerai pažįstamos dainos gali kažkiek veikti nepriklausomai nuo garso kokybės. Individuali patirtis niekur nedingsta - todėl kas ir kokią muziką klauso - ne mažiau reikšminga, nei kaip gerai ji skamba. Tačiau garso tikroviškumo lygis bet kurio atveju gali teigiamą muzikos poveikį kaip sustiprinti, taip ir sunaikinti.

Patalpos akustika

Tai, ką girdime klausydamiesi muzikos, yra labai sudėtinga kompozicija iš garso, kurį skleidžia šaltinis, ir aplinkos skambėjimo. Pastarąją sudaro kaip originalaus garso atgarsiai, taip ir jo suprovokuoti rezonansai, ir visiškai su juo nesusiję triukšmai.

Uždaroje patalpoje kartu su tiesioginiu garsu ausis pasiekia aibė atspindžių, kurie priklausomai nuo jų atsiradimo intervalų, vadinami ankstyvuoju garsu, reverberacija arba aidu. Ankstyvasis (iki 50 ms) atspindys smegenyse susisumuoja su tiesioginiu garsu ir sustiprina jį. Tai padeda girdėti, ir leidžia nesusimaišyti dėl krypties - šaltinis tikriausiai tenai, iš kur atėjo ankstesnis signalas. Bet po pirmo atspindžio garsas dar nedingsta - jis daug kartų atsispindi nuo kliudančių daiktų ir paviršių, keičia savo tembrą ir intensyvumą, ir per sekundę-kitą ištirpsta žemiau girdimumo ribos (tam jo intensyvumas turi sumažėti apie 1 mln. kartų lyginant su pradiniu garsu). Reverberacija pratęsia garsą laike ir praplečia jo erdvę. Didesnė reverberacija padeda suvokti sudėtingas harmonijas (nes akordai ilgiau kybo ore), tačiau trukdo atskirti pa­vienius garsus, jei jie greitai eina vienas po kito.

Bet kuris paviršius ar daiktas garsą kažkiek at­spindi, kažkiek susiurbia, kažkiek išsklei­džia. Garso energijos praradimų spektras priklauso nuo paviršių medžiagos ir for­mos: kilimai sugeria aukštus ir atspindi žemus dažnius; stiklas sugeria žemus ir atspindi aukštus dažnius; medinės plokštės sugeria aukštus bosus; betonas ar poliruotas akmuo praktiškai ne­sugeria nieko, ir taip toliau - kiek medžiagų, tiek ir jų specifinių garso absorbcijos ir išskleidimo savybių. Laiko atžvilgiu reverberacijos struktūra irgi yra sudėtinga - pradžioje signalas greitai auga iki maksimalaus lygio ir po to lėtai nutyla iki gir­dimumo ribos. Priklausomai nuo dažnio, kiekvienas tonas turi savo reverberacijos gyvavimo kreivę. Jis kurį laiką skamba kartu su ankstes­niais, ir tebeskamba kartu su vėlesniais garsais. Garsų "akordo" atspalviai priklauso nuo akustinės aplinkos. Skirtingose aplinkose tembriniai akcentai ir niuansai bus kitokie. Kitokia gausis ir muzika. Kaip neišvengiamai pasikeis garsiai skaitomo eilėraščio emocinis poveikis, jei vienus žodžius pagarsinti, o kitus pritylinti, be jokios sąsajos su teksto turiniu.

"Auralinė architektūra"

Patekęs į ausis atspindėtas aplinkoje garsas leidžia įvertinti: atstumus - per aido uždelsimą, erdvės formą - per atspindžių kryptis, kliūčių paviršius - per tembro pasi­keitimą ir t. t. Garsas "skanuoja" aplinką ir leidžia atvaizduoti ją smegenyse. Šikšnosparniai ir delfinai garso pa­galba puikiai "mato" tamsoje. Žmogus irgi "mato ausimis" - tai natūralu, jokios mistikos nėra. Aklas dainininkas Ray Charles'as nuo vaikystės važinėjo dviračiu automobilių pilnomis gatvėmis. Tačiau matyti (girdėti) aplinką ausimis gali­ma tik tada, kai erdvėje atsiranda bent kiek garso. Be garso, kaip ir be šviesos, "tamsu". Laimei, tai labai retai kada atsitinka, pilnos tylumos natūralioje aplinkoje nebūna.

Kartu su originaliu garsu patalpoje atsiranda kaip jo pasyvūs atspindžiai, taip ir aktyvūs atgarsiai, arba rezonansai. Rezonuoja erdvės, daiktai, muzikinių instrumentų elementai, šveistuvai ir spintų durelės. Viskas turi savo rezonansinį dažnį, ant kurio šis daiktas nebegali išsilaikyti ir pradeda skambėti, neretai garsiau už jį suprovokavusią muzikos komponentę. Visa tai iškraipo originalų garsą. Rezonansai parazituoja ant muzikos, nes skamba tik kartu su muzika, slepiasi joje ir iš esmės ją gadina. Vienas baisiausių kenkėjų - rezonuojantis gipso kartonas.

Realioje aplinkoje visada atsiranda ir visiškai svetimų garsų - nuo šaldytuvo ar indaplovės virtuvėje, nuo varistorių neono šviestuvuose, nuo automobilių už langų. Svetimi garsai gali būti tokio lygio, kad akivaizdžiai trukdo - tai dar pusė bėdos, su tuo galima kovoti. Bet jie gali būti ir beveik negirdimi, kaip mažas šaukštelis deguto nematomas sumaišytas medaus statinėje - skonį vis tiek gadina, nors valgyti ir galima, iš bėdos.

Kaip ir matoma aplinka, girdima aplinka (aural space) gali būti daugiau ar ma­žiau estetiška, jauki ir tinkama darbui ir gyvenimui. Aplinkos garsinis įvaizdis (soundscape) tiesiogiai veikia emocinę bū­seną ir fiziologinę savijautą. Tradiciškai "akustinė" architektūra (acoustic ar­chitecture) sutelkia dėmesį į tai, kaip gar­sas reaguoja į aplinką ir kaip erdvė vei­kia garsą. Skirtingai nuo to, "auralinė" architektūra (aural architecture) įvertina, kaip žmonės reaguoja į garsinę aplinką, ir projektuoja erdves, turinčias reikiamą akustinę atmosferą ir skatinančias tam tikrus socialinius santykius (privatumą, bendravimą, linksmybes ar susikaupi­mą).

Žmonių nuotaikai ir savijautai gar­sinė aplinka daro net didesnę įtaką nei vaizdinė, tačiau vaizdas daug lengviau analizuojamas sąmonės. Tas, kas matosi, yra "akivaizdu". Gal todėl vaizdinei aplinkai ir skiriama daugiau dėmesio. Taip atsitinka visai ne dėl klausos ar muzikinio lavinimo trūkumų... Tiesiog auralinės aplinkos suvokimas reikalauja specialių pastangų ir įgūdžių. Žmonės dažnai reaguoja į ją tik naujoje ar netikėtinoje situacijoje ir nekreipia dėmesio į tai, kaip skamba garsai pažįstamoje vietoje, pavyzdžiui, savo namuose ar darbovietėje.

Ko reikia geram muzikos atkūrimui namuose?

Patalpoje, kurioje ketinama klausytis ir girdėti muziką, ne tik "foniniame" režime, viskas yra svarbu, nuo:

  • patalpos formos priklauso nuosavų rezonansų dažniai, reverberacija ir aidas, garso išdėstymas erdvėje; 
  • paviršių (sienų, lubų, grindų, langų, durų) medžiagų ir jų įrengimo technologijų priklauso virpesiai, rezonansai, reverberacija, spektriniai iškraipymai; 
  • patalpos bendro naudojimo plano - kur yra židinys, kur televizorius, kur norime girdėti muziką - priklauso vieta, kurioje galėtų būti įrengta garso sistema, ir vieta kur būtų geriausia jos klausytis;
  • patalpos apipavidalinimo - interjero elementų, šviestuvų, paveikslų, užuolaidų, kilimų, baldų - priklauso rezonansai ir bendras akustinės erdvės tinkamumas ir patrauklumas.

Muzika skamba gerai, kai ji veikia taip, kaip jos kūrėjas ir buvo nu­matęs, nevargina nei ausų, nei smegenų emocionaliai žalingu, į muziką panašiu, triukšmu. Visumoje, kad "muzikos magija" suveiktų teigiamai, rei­kia:

  • pasirūpinti patalpos, kurioje ketinama klausytis muzikos, akustinėmis savybėmis; 
  • tinkamai pasirinkti vietą muzikos klausymui, ir garsiakalbiams;
  • suprojektuoti, sukomplektuoti ir instaliuoti garso sistemą - geriausią šiai patalpai, šiai vietai, šiai muzikai.

Daugiau apie garso sistemų įrengimą namuose - mūsų sekančioje publikacijoje.

dr. Artašės Gazarian

2018-12-26, Klaipėda